APIE TĖVUS IR VAIKYSTĘ. Mama – Marijona Kuralavičiūtė (1915-2004). Tėvas – Kazys Kairys (1911-2002). Seneliai, tėvo tėvai – Ona ir Vincas Kairiai; mamos tėvai – Vincas Kuralavičius ir Uršulė Barkauskaitė. Tėvas buvo iš didelės šeimos – broliai Ignas ir Petras, seserys Stanislova, Liudvika ir Marijona. Mano pusseserės Marytės tėvas buvo mano tėvo brolis Petras. Tėvas buvo jauniausias. Seneliai, tėvo tėvai, turėjo daug žemės, norėjo juos išvežt, bet jie ėmės ir padalijo žemę vaikams. Senelio aš jau nemačiau, tik močiutę. Jinai mus mažus ir prižiūrėdavo. Šitas senelių namas seniai statytas. Mano tėvas gal ir gimęs buvo jame. Mes buvom trys vaikai – brolis Juozas (g. 1938 m.), aš (g. 1945 m.) ir Kazytė (1953 – 2011). Tėvas man norėjo duot Onutės vardą, bet brolis neleido, jam tas vardas nepatiko.
Tėvukas buvo karšto būdo. Aprėks visus, čia apsisuka – ir vėl gerai. Mama buvo uždaresnė. Tėvukas buvo labai ne skūpus. Kiekvieną kartą grįždamas iš miesto mums vaikams parveždavo lauktuvių Babaitienė, mamos sesuo, ir dabar prisimena tėvą mamai sakant: „Maryte, eik žirnių įpilk, to to įdėk“. Ir Naruckienė būdavo, išvaro tas vyras iš namų, ateina su vaikais pas mus į malkinę, atsisėda ir sėdi. Tėvukas greit namo parveda ir pavaišina. Tėvukas visas mamos seseris mylėjo. Ir švogrius. Savo brolius ne taip gerbė, kaip jos [mamos]. Jo sesuo vyresnė sirgo, vaikai nepaėmė, tai tėvukas parsivežė namo, slaugė. Ir mama ją mylėjo. Mama sugyveno su visom tėvo seserim ir su broliene. Brolis Petras tai buvo biškį velnio neštas ir pamestas. Mėgo išgerti, paūliavoti, mažai dirbti. O mūsiškis buvo labai darbštus. 83 metų dar daržą su arkliu suarė. Ir krepšius pindavo, ir šluotas rišdavo. Tėvukas biškį rūkė, po to metė, paskui vėl rūkė.
Tėvas būdavo sėdi sėdi, siuva siuva, stojasi ir bėga vandens atnešti [Vanduo buvo semiamas iš Kuralavičių šulinio]. Taip ir susipažino su mama. Jo tėvai gal ir nelabai norėjo, nes Kuralavičiai biednesni buvo. Bet jie vienas kitą mylėjo, nu ir viskas. Tėvelis buvo siuvėjas. Siūdavo viską – ir kailinius, ir kostiumus, kelnes. Viską, kas ką prašė. Bet siūdavo daugiau vyram. Labiausiai tai kailiniai ėjo. Siuvo SINGER, vokiška mašina. Norėčiau aš ją dar sutaisyti. Kailinius pasisiūt kainavo 50 rublių, kelnes 5 ar 3 rublius. Kam ir veltui pasiūdavo. Kas neturėdavo pinigų-atidirbdavo. Tai kokią kepurę, tai kokią piniginę pasiūna iš kailio likučių. Tai jau krepšelį tabakui. Tėvas išmoko siūt, kai Aukštadvary gimnazijoj mokinosi. Buvo septynias gimnazijos klases baigęs. Mama buvo tik pradinę baigusi. Tėvuką galėjo leist ir daugiau mokintis, nes pinigų buvo. Užtat ir sako, kad pas Kairį maišas pinigų. O kur tie pinigai? Aleksas, pirmas Nerijos vyras, ant aukšto rado vertybinių popierių ir pinigų, neaišku, kokių laikų. Buvom durni, kad sudeginom. Ten buvo ir visokių vekselių, ir ko ten nebuvo. O Romas, Kazytės vyras, rado sidabrinių tokį bloką – supakuotą, po stogu pakištą.
Tėvuką labai visi mylėjo kaime. Būdavo Sekminės – reikia išgert. Tai suveina į vieną namą, tėvukas bonkę visada pasiruošęs, o jau čviertukas tai visada kišenėj. Ir pinigai visada kišenėj – nevaikščiodavo be kapeikos. Jis buvo labai linksmas, mėgėjas pašokt, padainuot, bet griežtas. Labai gražiai dainavo. Dainavo ir mama, bet tėvukas ypač gražų balsą turėjo. Tėvuko balsas iki 90 metų išliko skardus.Labai pamaldus buvo. Vaikščiodavo po laidotuves, giedodavo. Išvažiuoja- dvi, tris paras negrįžta. Anksčiau jų niekas nevežiojo, ir sėdi tenai. Karo metu tėvelis buvo išvežtas darbam į Vokietiją, bet greitai jį komisavo. Turėjom tarną, tokį Burbą, čia tokį kur už ežero. Jis padėjo, kai tėvelio nebuvo. Šiaip visi padėdavo dirbti – ir Macijauskienė, ir Kochanauskienė, Vaičiulionio šeima. Mama sirgo, tai ir daržus padėdavo apsodinti, nuimti, ravėti. Bulves būdavo pas mus kasa visą savaitę. Jiem reikėjo pragyventi, o mum nebuvo, kas dirba.
Turėjom bačkelę, pas mane dar malkinėj yra, tai mama ukleikos per vasarą prisūdo pilną, tai žiemą kai pieno nėra, išverda bulvių, atneša tų žuvelių, patvarko su svogūnu, grietine – ir labai skanu. Burokėlių užraugina į bačkutę, saldės padaro – užšutina ruginius miltus, užmaišo, jinai parūgsta. Palaiko porą dienų, parą. Cukraus gal kiek įdeda. Labai skanu ir atsigert, ir su bulvėm. Dar agurkų, kopūstų užraugdavo. Grybų padžiovindavo arba pasūdydavo. Miltus maldavo Semeliškėse. Iš jų ir bulkas kepdavo, ir makaronus, zacirką darydavo. Duoną kepdavo iš savo rugių. Pas mus kažkaip visada maisto buvo –nejautėm bado. Tik kaip sudegė svirnas, tai tie metai buvo sunkūs. Perkūnas svirną uždegė. Išgelbėtus grūdus plovėm, džiovinom, bet jie vis tiek atsidavė smalkėm. Kur svirnas, čia pat buvo sodžialka iškasta. Vyrai greit subėgo, sėmė vandenį iš siodžiakos ir upelio, su kriukais rastus ištraukė. Iš apdegusių rastų ir naujas svirnas pastatytas. Buvo dar kluonas už upelio. Ten, kur dabar Naruckienės pieva. O kur dabar dedam šieną, ten stovėjo kolūkio arkliai.
Vaikystėj buvo dvi Kochanauskutės, Macijauskai du berniukai, Kuralavičius Jonas ir jo brolis Vaclovas, Kazys, Gataveckienės brolis, Česė Kuralavičiūtė, Zagorskų vaikai. Susirinkdavom, vienas ant šukų grodavo, kiti šokdavom. Bet buvo smagu. Macijauskiukas išmoko groti su akardionu – buvo smagiau. Visokių žaidimų pramanydavom. Dabar vaikai nežaidžia – telefonas, kompiuteris. Būdavo varles pasigaunam, susirandam šniūrus, varlę pririšam už kojos, jos būdavo mūsų karvės, jas ganydavom. „Virdavom“ ant pievos sau valgyt.
Karvių mes su broliu neganėm. Buvo piemenys. Nors man buvo vienu metu noras ganyt karvių. Tėvas neleido, sako „užtenka darbo namie, sėdėk, tegu bernai gano“. Man labai patiko linus raut – kvepia, mėlynai žydi gražiai. Rauni rauni, suriši kūliuką, o po to kloji ant pievos. Kloji tokiu žiedu. Kam? Kad gražiau būtų. Pirty išdžiovindavo, ir tada mindavo. Klodavom pas Juozą ant pievos, nes ten drėgna. Kanapes sėdavom, tai kvapas ten labai aštrus. Visus darbus mėgdavau dirbt.
APIE SOLĮ, EŽERĖLĮ ir UPELĮ. Tėvukas besimaudydamas Solyje į sūkurį buvo patekęs, tai daugiau neidavo. O mes eidavom už ežero, ten buvo labai geras krantas. Ir ten, kur dabar Jono pirtis, buvo nemažas krantas, tai maudydavomės. Ežerą visą laiką vadinom taip pat – Salė. O kodėl taip, tai nežinau. Dabar rašo – Solis. O lenkiškai – Salė. O ten kur nusausintas ežerėlis, eidavau žuvauti. Ten būdavo daug karosų, ir lydekų, ir lynų. Iš jo tekėjo siauras upeliukas į Ežerėlį [kitą, gretimą ežerą]. Aš tam upeliuke bučių pastatydavau. Aš ten nueinu, ir randu žuvų. Ypač pavasarį. Ten, tose angose, ir mano tėvas, ir Gataveckienės tėvas statydavo. Būdavo jis neša prisigaudęs žuvų, atidengia ir sako mamai: „ Imk , Maryte, kokias nori“. Mūsų tėvukas kai randa daugiau, tai reikia nunešti diedukui, reikia nunešti Naruckienei, Adelei.. Mes iki ežero ir daeidavom upeliu, tuo, kur dabar pro mus teka. O kai deini iki ežero, tai buvo toks smėliukas, platu, taip gera, o dar kai saulutė pašviečia! O dabar čia kanalas iškastas, ir užžėlė. O to gamtos upelio jau nebeliko. Prie upelio buvo sukaltas tiltas, kad pravažiuot su arkliu. Arklį pagirdydavo, ratus pamirkydavo, kad neperdžiūtų. Viską veždavo, o pereit buvo toks tiltukas. Upelis buvo kiek platesnis buvo nei dabar. Jame tokie akmenukai buvo faini. Basi lakstom, kojas plaunam, o smagu!.
O upelis tekėjo, kaip tas tiltas dabar tiesiog. Dar ir dabar yra ten žymė. Pavasarį mes ten ukleiką [maža žuvytė, turi tik vieną kauliuką, kaip iškepi – kokia skani] gaudydavom su tokiais ščierpokais, basi vaikščiojom, nebuvo ten dumblo, bet buvo smėliukas ir akmenukai. Kada tai pirtis buvo tik pas mus, prie šaltinio. Buvo ten toks lovys medinis. Prišildydavo vandens, pripildavo į jį ir visi maudydavosi. Paskui atsirado pas Čeikauskienę ir pas Stasiulį.
APIE GYVENIMĄ PAKALNINKUOSE. Draugiškai gyvenom. Paskui tik viskas suiro. Kai daug tų senų žmonių mirė. Kai tie kolūkiai buvo, kai paskui pradėjo juos ardyti – kas kur griebė, kad kur daugiau. O sueidavo ir Naujiem metam, ir Velykom. Per Velykas eidavo laluot. Susirinkdavo grupė vyrų ir eidavo. Tėvukas buvo zavadyla. Eidavo ir su muzika. Kazys Barkauskas mokėdavo grot. Surinkdavo kiaušinių, bulkų, kur pavaišindavo – bonkę. Paskui sueidavo į vieną vietą – pasivaišindavo, pasidalindavo. Giedodavo „lalimką“ nevedusiem ir netekėjusiom. „ Zloty ubrončku to di šliobovania….“ Gražūs žodžiai, bet jau užmiršau. Namuose visi kalbėdavom lenkiškai. Tik tėvo tėvukas nekalbėjo. Aš kai ėjau į mokyklą, tai nieko nemokėjau lietuviškai. Ir giedodavo laidotuvėse lenkiškai. Pas jį balsas labai sutikdavo su Virganavičium Impolitu ir Čeikausku Juozu. Einam dainuodami per kaimą, linksma buvo. Kai mūsų svirnas degė, visi sulėkė su kibirais. Jeigu pas ką bėda, tai sako: „reikia jau eit, aplankyt“. Ir neša ką nors lauktuvių.
Bites kaime laikė Čeikauskai ir Barkauskai. Kochanauskas karstus darydavo. Gataveckienė labai gražiai audė. Slides beveik visi darydavo. Feliksas Barkauskas klijuodavo kaliošus. Tetos Adelės vyras, Kuralavičius, statybom užsiiminėjo – pečius darydavo, stogus dengdavo. Juozo tėvas, Antanas taip pat mokėjo.
Kaime buvo pas mus mokykla, paskui ten, kur Valė gyvena, o rusų laikais ir vėl pas mus. Buvo keturios klasės. Mokytojavo Kreivienė ir Palionis Petras. Vaikai ateidavo net iš Lauzgenių. Mokytojai gyveno pas Čeikauskus. Mokykloje buvo keturios klasės, bet visi mokėsi vienu metu. Kazytė namuose ir ėjo į mokyklą.
APIE JAUNYSTĘ. Aš baigiau septynias klases Tolkišky. Mama labai sirgo, tai manęs neleido mokytis du metus iš eilės, sėdėjau namuose. Bet į mūsų mokyklą, namuose, rugsėjo 1 atvažiavo inspektorius, toks Paulovičius, ir pakalbino: „ ar negalėtumėt mano namus prižiūrėti, mes išvažiuojam į Lenkiją, o aš jus įtaisysiu į mokyklą-internetą Trakuose. Labai ilgai nesimokot“. Na, ir jis mane nusivežė. Labai iš pradžių buvo sunku praleidus du metus, ir iš kaimo į miestą. Bet ištvėriau. Paskui po baigimo dirbau švietimo skyriuje sekretorės darbą. Dar ir kasininkės darbą pusę metų dirbau. Paskui perėjau dirbti į statistikoskyrių dėl didesnio atlyginimo. Po to perėjau į paštą – ten dar didesnis atlyginimas. Bet visur dirbau su skaičiais. Kiekvieną savaitgaly važiuodavau namo į kaimą, pas tėvus. Vyrą susiradau čia, kaime. Jis buvo Impolitienės pusbrolis. Atėjo Impolitas grot į šokius ir jis kartu atėjo. Ir mes ten susipažinom. Ir viskas. 22 metų ištekėjau. Dalytė gimė 1970 m., o Arvydas – 1973 m.
-
Dėdė Ignas Kairys su sūnaus Henriko šeima
-
Dėdė Ignas (Kairys) su žmona Veronika ir sūnumi Henriku (JAV)
-
Giminės nuotrauka - iš kairės Mama Marijona Kairienė, sesuo Kazytė, močiutė Ona Kairienė, Vlada ir tėtis Kazys Kairys
-
Juozo Kuralavičiaus vestuvės
-
Seneliai - Vincas ir Ona Kairiai
-
Senelis - Vincas Kairys
-
Tėvų Marijonos ir Kazio Kairių auksinės vestuvės
-
Vlada su broliu Juozu
