Marijona Kairytė – Božovienė (g. 1936)
Apie senelių namus. Tėvelis, Petras Kairys, tarnavo savanorių kariuomenėj, ir va – šitą žemę, šitą sklypą, 18 ha, gavo kaip savanoris. Jis tarnavo pas generolą Raštikį Kaune. Buvo bufetininkas. Raiti buvo atjoję iš Kauno į Pakalnykus, į tuos namus, kur dabar Vladzė [Vladislava Valotkienė] gyvena, o ten anksčiau vyro tėvukai gyveno. Iš pradžių jie buvo Razmislevičiai, bet kaime buvo daug Razmislevičių. A diedukas Vincas buvo kairiarankis. Taip jie tapo Kairiais. Iš pradžių tėvuko dokumentuose buvo parašyta Petras Razmislevičius-Kairys, bet paskui vieną pavardę panaikino, liko tik Kairys. Tėvuko mama, mano močiutė, buvo Ona Barkauskaitė – Razmislevičienė- Kairienė, o jo tėvas, mano diedukas – Vincas Razmislevičius – Kairys. Jie turėjo tris dukras (Liudviką, Marytę, Stasę) ir tris sūnus (Petrą – mano tėvą, Kazį – Vlados tėvą, Igną). Tėvukas buvo vyriausias, gimė 1900 metais. Ignas Razmislevičius išvažiavo į Argentiną. Liudvika gyveno prie Aukštadvario. Jos jau seniai nėra. Marija Kairytė – Macijauskienė gyveno Lentvary. Močiutė pastoviai ant pečiaus gulėjo. Laikydavo man baronkų. Senelis mirė prie manęs. Abu gerai atsimenu. Nuėjau iš ryto. Jis sunkiai sirgo. Jo lova po dešinėj stovėjo. O ten ir torbiečka. Visi rinkosi iš kaimo, meldėsi. Jis ištraukė sidabrinių iš tos torbiečkos ir visiems davė. Ir man davė. Žvakes uždegė ir tuoj mirė. Aš atbėgau namo. Rankos šlapios – ir iš sugniaužimo, ir iš baimės, kad mačiau senelį mirštant. Man nedaug metų buvo. Turėjo senelis ir auksinių. Bet nuėjęs pasikirpt į kaimą davė desiontką, o atgal grąžos negavo. Užpyko, kad per daug davė: “dalinsiu čia kiekvienam“. Už tų auksinių ir atidavė bankan. O po kelių dienų – karas ir viskas baigėsi.
Senelių iš mamos pusės nemačiau. Mama sakė, kad močiutė Ieva Sinkevičienė mirė pavasarį, bobausių prisirinkusi ir pavalgiusi. Kadaise gi tie pasninkai buvo. Nuo Užgavėnių iki Velykų nieko negausi – mėsą į kašiką sudeda ir užkelia ant aukšto.
Apie tėvus ir savo namus. Taigi čia apsigyvenom, kai tėvukas gavo žemę kaip savanoris. Tėvų gyvenimas prasidėjo nuo žemės dovanojimo rašto. Savanoris dar buvo Gaina, Burba. Tėvukas labai didžiavosi tuo. 1926 m. grįžo iš kariuomenės , o 1927m. ženijosi. Mama buvo Antanina Sinkevičiūtė-Kairienė. Ji buvo nuo Drabužninkų, netoli Aukštadvario. Mamai, kai tekėjo, buvo 18-19, tėvukui – 26-27 metai. Kaip tėvukai susipažino. Tėvukas važiavo iš kariuomenės, o mama ravėjo daržą. Jis jojo ir buvo matyt jau ją nusižiūrėjęs. O ten buvo trys seserys, mama buvo jauniausia. Jis pravažiuodamas pasižiūrėjo: „bliamba, kokios kojos gražios“. Viena iš Pakalnykų pavydėjo, kad Kairys ima Sinkevičiūtę iš Drabužninkų, tai paskelbė gandą, kad tėvukas aklas. Kadaise balino namus, užkrito kalkės už akies, ir ašarojo akys. Tėvukas nuvažiuoja pas uošvius, kol stalas dengiamas, diedukas patikrins, ar tikrai aklas. Diedukas Sinkevičius atneša dokumentus ir prašo paskaityt. Tai jis paskaitė: čia duoklė tokia, tokia… Kai pamatė, kad jis mato, netrivodamas ir pasakė, kas pasakė, kad atseit būsimas žentas aklas. Diedukas užsakė kufrą [kuparą, skrynią] meistrams ir pats viską sudėjo – ritimus medžiagos, paklodžių, rankšluosčių. O tos seserys pyksta, kad ne jos, nes mama jaunesnė buvo. Taip prikrovė, kad pabroliai nepajėgė nešt. O čia mamos kufras [rodo]. Viduj išmuštas popierium su rožėm. Viduj su stalčiukais. Gražiai apkaltas. Mama audė. Labai lygus audimas. Ausdavo paklodes, rankšluosčius. Klojam tuos audimus per laidotuves.
Senelių Sinkevičių jau nepamenu. Likusi tik močiutės Ievos nuotrauka.
Iš pradžių diedukas Kairys davė svirną ir jie pasistatė tokį mažą namuką. Sename name buvo didelis pečius – jame ir kepėm, ir virėm. Seno namo stogas buvo šiaudinis. O dabartinis namas, vėliau statytas, kolūkio laikais. Jį nuo Petrinių pradėjo, o rudenį intėjom. Mamos brolis pečių statė, kitas – stogą dengė, o kaimynas su sūnum iš Lauzgenių ploščiekus dėliojo, o trečias brolis tuos ploščiakus tašė. Šitą namą skiedrom dengėm. Iš drebulės skiedras darė. Pakalnykų Kochanauskas buvo stalius – darė duris, langus.
Buvom tys vaikai. Du broliai Stasys (g.1929) ir Petras (g. 1931) ir aš, jauniausia. Petras gyveno čia, prie parduotuvės. Dabar jau miręs. Stasys gyvena Palukny. Kai vaikai buvom eidavom mokyklon į Tolkiškį ir į Drabužninkus. Kartais žiemą pabūdavom pas mamos pusbrolius. Tėvukas eidavo pažvejot į Drabužą – pramina takus, tai aš ir einu. Tada laukia manęs grįžtant iš mokyklos, ir pareinam abu. Kol močiutė buvo, eidavom į Vytautavos bažnyčią. Žmonių gi pilnas kaimas buvo. Krūvos žmonių. Vėliau – į Aukštadvarį. Eidavom pėsti į bažnyčią, į Aukštadvarį.
Mano tėvukas ir mama buvo gražūs, linksmi, bendraujantys. Kadangi Kairių namuose buvo mokykla, tai mano tėvukas buvo pamokytas. Mama buvo mažiau raštinga, mokės Drabužnikuose. Mokyklose mokėsi tik lietuviškai. Kadangi buvo pamokytas, dirbo bufetininku pas Raštikį, galėjo bufetą laikyt pas generolą. Tas Raštikis buvo Kauno kariuomenės vadas. Kai raiti atjojo į kaimą iš Kauno, senelis buvo labai patenkintas.
Tėveliai labai gražiai sugyveno, iki paskutinio. Kartu dirbo, kartu eidavo giedot, dainuot. Mama verpė, audė, gyvulius namie prižiūrėjo. Turėjom ir du, ir tris arklius. Gyvulių daug. Tėvukas laikė bites, kurį laiką miške dirbo – biržas sodino, dar iki kolūkio. Mano tėtis buvo labai organizuotas. Bendravo su agronomais. Jie padėjo įsikurt – padarė hektarą pievos. Aplinkui visur buvo miškas. Už miško padarė hektarą kultūrinės pievos. Kai pradėjo ūkininkaut, iš Vokietijos davė tokį veršį, su kuriuo buvo galima art, tai tą pievą suarė su tuo veršiu. Ant galvos tam veršiui kabojo lenta, nes jis labai badėsi. Suarė hektarą, pasėjo žolę, volavo. Tada turėjo žolės sočiai. Miško – trys hektarai, pievos – aštuoni hektarai, ariamos – septyni hektarai. Buvo pasistatęs gražų kluoną. Dabar pusė kluono stovi prie kelio. Paėmė iš mūsų svirną, pirtelę, kluoną – nacionalizavo. Svirną nuvežė į Tolkiškių fermą – pastatė patalpą melžėjom. Pirtelę – dar kažkur. Pas tėvuką buvo ir arfa, ir kuliamoji. Mane pasodina, du arklius pakinko – ir aš varinėju. O kuliamoji ten ir kulia. Broliai buvo mechanizatoriai, o aš dirbau apskaitininke. Tėvukas dirbo sandėlininku. Taip ir gyvenom.
Tėvukas bijojo, kad išveš. Tai slėpėmės. Visko buvo. Bet, ačiū Dievui, likom visi krūvoj. Tėvukas negalvojo eit į partizanus. Pas kaimyną buvo du sūnai. Paėmė ginklus ir tėvukui siūlė imti ginklus. Bet tėvukas – ne ir viskas. O tuos kaimynus sudegino. Kai davė iš keturių-penkių kampų. Sudegino sovietai. A jie šliaužė…. Motina pusryčius ruošė – prie pečiaus nušovė. O tėvą su sūnumis šliaužiančius į griovį nušovė. Kailiniai buvo kulkų suraižyti. Namai sudegė, gyvuliai – bliauna. Mes dar senam name gyvenom, kai degė viskas. Ant aukšto buvo paruošti verpt linai. Kulkos įstrigo į linus ir mūsų namas neužsidegė. Iš Kairių niekas nėjo į partizanus. Bijojom, tik kad neišvežtų, nes tėvukas buvo galingas ūkininkas. Nes vežė mokytojus, gydytojus. Visi pakliuvo į tą kelionę.
Kai vyko melioracija, kaimynus nukėlė. Mums davė nukėlimą, bet tėvukai vis delsė, prašėsi, kad nenukeltų. Tėvukui buvo gaila palikt. Ir paskui sustabdė. Nukeltos buvo gal kokios šešios sodybos.
Kai tėvukas mirė, mama gyveno pas mane Lentvary. Bet ji nenorėjo ten gyventi, norėjo grįžti į namus. Grįžo, prie šulinio griuvo, nes slidu buvo, ir koją sulaužė. Tada gavo kaulų uždegimą ir nuo tos kojos mirė. Buvo darbininkė. Ir verpė, ir audė – iš savo rankų gyveno. Pasimirė 1994 metais. O tėtis mirė 1988 m.
Apie savo šeimą. Božava Henrikas buvo mano vyras. Apsivedėm 1960 metais . Jis kilimo nuo Žąslių. Jo tėvukas buvo išvažiavęs į Braziliją. Važiavo užsidirbti. Gyvenom Lentvary daugiau nei 20 metų. Šeimoje dvi dukros – Laimutė Seniavaitienė, Violeta Vyšniauskienė. Vyras mirė 54m. Dirbo „Kaitroj“, vonių gamykloj, ceche meistru. Buvo plaučiai suėsti. Lentvario kapai pilni „Kaitros“ darbuotojų. Ir aš ten dirbau šešis metus. Dirbau ir mėsos kombinate (meistre, svėrėja). Albinas Masionis buvo mano antras vyras. Netekėjau, tik gyvenom kartu. Pas jį vaikai, pas mane – vaikai. Šešti metai kaip miręs. Erkės įkandimas buvo. Praktiškai buvo paralyžuotas. Bet nuo jos [erkės] atsigavo. Dar dirbo. Bet per kraujo perpylimus cukrumi „užvaišino“ – prasidėjo cukraligė.
Apie gyvenimą Pakalninkuose. Kai gyveno seni gyventojai tai labai bendraudavo, ištisai vieni pas kitus būdavo. Visi savi. Barkauskai buvo tėvuko pusbroliai (tie, kurių namuose dabar Liogės gyvena). Ateina tėvukas į kaimą, gali kiekvienoj chatoj pasivaišinti, visi – savi. Labai švęsdavo vardines. Gimtadienių šventimas tik su sovietais atėjo. Petrinės buvo labai didelė šventė. Ant durų kabindavo vainikus. Atsikeli ir randi ant durų vainiką. Ir parašyta kieno. Nelengva būdavo, nes reikėjo apeiti šunis. Juk naktį vainikus kabindavo.
Čeikauskai ir Barkauskai gerai gyveno. Buvo stipriausi. Dar Filionės vyro tėvai [Barkauskai]. Būdavo eini per kaimą – moterys ten tokios storos. Su ilgais sijonais ant tvorų sėdi. Visos turtingesnės močiutės vaikščiodavo su sijonais iki žemės. Labai gražiai rengėsi. Ilgi sijonai reiškė, kad buvo iš turtingesnio luomo. Ir tik gatvėj, ant tvorų. Nebuvo taip, kad kieme būtų. Bendraudavo, sueidavo. Ogilbos gyveno iš pilvo – prasčiausiai gyveno. Barkauskai [kur dabar Penkauskai] irgi šiaip sau gyveno. Labai visi mokėjo dainuot. Giedodavo per laidotuves abu broliai Kairiai, dar Čeikauskas iš Kauno, Barkauskas Antanas. Eidavo vyrai lalaut.
Buvo labai įdomus žmonių bendravimas: „Va, jau pas mane eina, ateis….“. Faliukienės vyro tėvai irgi buvo draugiški. Kadaise chata prie chatos, stogas prie stogo….
Moterys gimdydavo namuose. Buvo tokios senelės, pribuvėjos. Viena tokia už upelio, kur senelių Kairių namas, gyveno. Ji vaikščiodavo su žolelėm ir gydydavo. Man gal buvo 16, labai sirgau. Nuvedė pas gydytoją, sako sergu, nes nėra mėnesinių. Ką daryt? Grįžau namo iš gydytojo. A ta močiutė atėjo, pastatė prie šermukšnės, pamatavo. Sako: drožk tą šermukšnį žemyn. Pridrožėm, užvirė arbatos. Po dviejų dienų ir susirgau. Ta močiutė pagyveno kelias dienas, palaukė, kol prasidėjo mėnesinės. Bet kai aš sirgau plaučių uždegimu, vežė į Onuškį. Taures statė.
Gyvenimas mėtė ir vėtė. Gyvenu savo namuose, savo kampai. Kažkodėl nebijau gyvent nuošaliau, prie miško. Gyvena Arvydas [žentas] šalia. Gyvenam ramų gyvenimą.
-
Marytė (stovi pirma iš dešinės) svočia pusseserės Vlados vestuvėse. Pirmas iš kairės - Marytės vyras
-
Šeima
-
Tėtis piršlys brolio Kazio vestuvėse
-
Šeima
-
Žemės dovanojimo raštas Lietuvos kariuomenės savanoriui Petrui Kairiui
-
Žemės dovanojimo raštas Lietuvos kariuomenės savanoriui Petrui Kairiui
-
iš kairės: Valerija Razmislevičienė, Marytės mama (vidury) ir pusseserės Vlados mama (iš dešinės)
-
Močiutė Ieva (mamos mama)
-
Kazys Kairys (tėčio brolis)
-
Visa šeima po liepa: Iš kairės mama, tėtis su šuniuku, Marytė, kaimynai ir brolis
-
Marytė su broliais. Broliai su mamos austais milo kostiumais
-
Marytė su kavalieriais išsiruošė į atlaidus
