Genoefa Kuralavičiūtė – Naruckienė (g. 1924 m.)

APIE VAIKYSTĘ IR TĖVŲ NAMUS. Mes buvom penkios seserys ir du broliai. Iš eilės – Adelė Kurlavičienė, Juozas, Antanas, Marijona Kairienė, Janina Paliokienė , aš, Vlada Babaitienė. Vlada buvo jauniausia. Dar dvi mažos sesys mirė kūdikystėj. Tėvas – Vincas Kuralavičius (mirė 70-ties metų), mama – Uršulė Barkauskaitė (mirė 60-ties metų). Mes mažiukai buvom, kai būdavojo šitą namą. Mes nešiojom pieskų, o čia kur dabar sodas – buvo senas namelis. Čia buvo tėvelio žemė (namas). Petro bobulka buvo mano tėvelio sesutė… Tėvelis buvo tik vienas (brolių ir seserų neturėjo). Vincas Kuralavičius… A gražus buvo… O mes Kuralavičiūtės.

Oi, mūsų mama gyvulių turėjo… Tris karves… Būdavo eidavo pjaut rugius – skarytė balta, bliuska balta, undaroka balta… Buvo valakas, daug žemės… Kur šulinys dabar – tvartai stovėjo… Dainavo „Plion rugiai, plion“. A mama sutinka su sūriu, pyragu (pjovėjus) O, kaip buvo gražu. Visur rugius pjovėm su pjautuvu. Kai stosim septynios-aštuonios moterys… Mama buvo drūta, nė vieno karto pas daktarą nebuvo. Po gimdymo trečią dieną ėjo linų klot. Mirė, nes labai didelį kosulį turėjo.

Igno Barkausko, Petro tėvo žemė (kur dabar Penkauskai gyvena), šalimais buvo. Ignas Barkauskas buvo mūsų pusbrolis. Mama buvo iš šešių seserų, brolių neturėjo. Petro bobulka buvo Vinco Kuralavičiaus mama. Bobulkos neatsimenu. Mūsų dar ant svieto nebuvo.

APIE JAUNYSTĘ. Mūsų namai gražūs buvo. Pas mus vakaruškos būdavo. Impolitas ant smuiko grojo. Šokiai buvo šeštadieniais. Susirenka ir seniai, ir bobos. Bobos audžia, seniai virves veja, arba su kortom pliekia. Senės verpė. Kiek čia vyrų buvo. Kai susirenka, kai uždainuoja – kaimas ūžia.

Kai ištekėjau už Petro (Kairio, pirmojo vyro), aštuoniolikos metų neturėjau. O jis turėjo 35 metus. 1942 metais šliūbą ėmėm. Senas buvo..a gražus, diktas bernas, a turtingas, ant vietos gyveno. O kam buvo tekėt tokiai jaunai, kam? Muzikontai groja vestuvėse, o aš verkiu, vaikščioju apie pirtį ir verkiu – neinu vestuvėsna. Bet geras vyras buvo. Paliokienė vyresnė buvo, bet jis jos neima, jis manęs norėjo. Penkis metus kartu gyvenom. Ėjom abudu šienaut, buvo lietus, jis prašąlo ir gatavas, nuvežėm į Trakus, negeras kraujas… Paskui daktaras sakė atvežt vaiką patikrint (Henriką). Aš nevešiu – sveikas vaikas, penktoj klasėj mokykloj, kai jį suėmė, gerai mokėsi, ką aš vešiu… Nuėjo ganyt karves, kai suėmė, atėjo vaikai, sako – jūsų Henrikas ligotas, toks pilvas iššoko..Aš greit pervedžiau namo. Daktaras sako, – vežkim į Vilnių, gal jam votis… patikrino, padarė operaciją… Kasa suėsta… Dar su Kairiu ir kitą berniuką – Albiną turėjom, bet mirė vieno mėnesio.

1955 m. Su Narucku šliūbą ėmėm. Geras buvo, bet girtuoklis. Naruckas buvo gražus, bet jo protas nebuvo gražus. Susilaukėm dvejų dukterų – Danutės ir Onutės. Viena gyvena Aukštadvary, o kita – Elektrėnuose.

APIE GYVENIMĄ PAKALNINKUOSE.

Visą gyvenimą Pakalnykuose, ant ežero gyvenu. Aš tą ežerą užauginau.

 

Pasidalinkite nuoroda į šį puslapį