APIE VAIKYSTĘ IR TĖVUS. Tėvų namas statytas 1914m. Jam jau dabar 100 metų. Kas jį statė dabar nėra pas ką paklaust. Matyt, vietiniai. Buvo dviejų galų troba. Vienam gale aš nakvodavau, kai atvažiuodavau. Dabar vieną pusę naudoju grūdam susidėt. Kitoj pusėj viskas palikta kaip buvo – tėvų daiktai spintose sudėti, lovos užklotos.
Augom dviese. Brolis Vaclovas (g.1943) Alytuj gyvena. Pusantrų metų skirtumas tarp mūsų. Neatvažiuoja. Užpyko, kad tėvukas nieko jam nepaliko.
Tėvukas – Stasys Kuralavičius (1919 – 2009) Amžiną atilsį jo mama, mano močiutė, mažybiniu vardu mano tėvą vadindavo – Stasiuliu. Ir aš Stasiulių Jonas – mane Stasiulio Jonu vadino. Tėvukas gimė šitam name. Tėvuko tėvas Mykolas labai anksti mirė. Mano tėvui buvo 14 metų, kai jo tėvas pasimirė. O močiutė Ieva pragyveno 103 metus. Ji buvo iš Samnikų, netoli Onuškio, atitekėjusi į Pakalninkus. Šeimoj buvo trys broliai ir sesuo. Gataveckienės mama – Petrusėlė, buvo mano tėvuko sesuo. Vienas brolis, vyriausias – Juozas gyveno Jarmališkėse, už Aukštadvario, o Petras gyveno netoliesie, čia už miško. Iš pradžių gyveno kartu. Bet paskui pirko žemės ir statėsi namus.
Mama – Onutė Ašmenaitė (1919-2010). Mamos pusė – prie Maižionių, važiuojant Semeliškių link. Kaimas – Naujalaukis. Septyni mamos broliai ir jos – dvi seserys buvo. Nepamenu nei vieno dieduko, nei kito – abu anksti mirė. Močiutės, iš mamos pusės, vardas buvo Monika.
Mama audė, verpė, mezgė. Staklės dar kažkur yra. Tėvukas arė, sėjo, šienavo. Laikė dvi karves, du arkliai buvo, dvejos rogės. Labai geras meistras buvo diedukas, mamos tėvas – jam tokias žiemines rogytes padarė. Kolūkio pirmininkas jas paėmė ir kol nesudaužė važinėjo. Paskui tėvukas rado pamestas, parsitraukė – ir dabar stovi ant skliapo. Viską savo turėjo – du vežimai, du arkliai. Labai juos mylėjo. Pats duonos nevalgydavo, nešdavo arkliui. Žirgus buvo išmokęs ežere maudytis. Visi kolūkio arkliais naudodavosi, o jis ne – savo turėjo. Dirbo nuo tamsos iki tamsos. Tėvukas visokius darbus dirbo – fermoj, brigadininku, traktoriaus prikabinėtėju, paštą vėliau pradėjo nešiot. „Nemiegodavo“ jie – nebuvo miegaliai. Daug dirbo.
Į mokyklą ėjau į Tolkiškes. Toloka buvo. Tais laikais buvo septynmetė mokykla. O paskui Trakuose baigiau vidurinę. Į mokyklą pėsčiom ėjom, o žiemos metu mus visus pavežėdavo tėvukas su arkliu, nes pas mus čia daug jaunimo buvo. Kartais net arklys neišbrisdavo – kiek sniego buvo. Arkliui iki pusės pilvo. Tada mes tiesiai per ežerą – kas su slidėm, kas taip. Slides Juozo tėvas, amžiną atilsį, Razmislevičius, darydavo. Jis darydavo ir slides, ir rogutes. Čia pas mus buvo labai daug medžių – uosių, va čia visa eilė. Tai nupjaunam uosį, nuvežam gabalą, tai jis išlenkia, padaro. Padarydavo tas slides, apsikaustydavom patys. Nuo kalno į ežerą važinėjom – tos pirties Naruckienės tada dar nebuvo. Ten iki tamsumos visi vaikai – nuo to kalno. Labai linksma buvo gyvent. Draugavom su visais, bet paskui labiausiai su Barkauskų (ten, kur dabar Mindaugai gyvena) Jonu. Dar buvo kitas brolis – Kazys ir dukra Danutė.
1960 m. išėjau iš kaimo savarankiško gyvenimo gyvent ir atvažiuodavau tik savaitgaliais. Paskui tik gerokai vėliau su žmona persikraustėm iš Grikiškių, kur turim butą, čia gyvent, nes tėvukus reikėjo prižiūrėt.
APIE JAUNYSTĘ. Kaimas atrodė daug gyvesnis. Buvo daug jaunimo. Ir mergaičių daug buvo. Buvo linksma. Žaidžiam ant kelio kvadratą. Nubraižei tris linijas – ir kvadratas. Dar krepšį žaisdavom. Savadarbį lanką pasidarydavom. Šurmulys didžiausias. Šokiai buvo privačiuose namuose –pas merginas daugausiai. Karaliūnuose ir pas mus, Pakalninkuose, pas Juozą, kaimo gale, dar pas Vladą (Kairius). Grojo mano draugelis – Jonas Barkauskas ir Kaziukas, jo brolis. Paskui kai prasidėjo tie kolūkiai, tai visi išmovė. Nebuvo kas veikti – atėmė žemes, atėmė viską.
Kaip suradau Emiliją [žmoną]? O buvo taip. Dirbau Lentvario statybos valdyboj krovėju ir gyvenau bendrabuty. Ir merginų ten daug buvo. Šeštadieniais buvo didžiausi šokiai. Šokiuose susipažinau su Emilija. Graži buvo. 1960 m. kariniam komisariate išsimokiau būti vairuotoju. Visur važinėdavau – net į Varėnos rajoną, iš kur buvo Emilija. Toks buvo kaimas – Kalesnykai. Parvežu ją šeštadienį po darbo namo, o pirmadienį vžiuoju anksti atgal parvežt. Jų namą kažkas buvo sudeginęs. Gyveno pirtelėj 9kv.m. septynios dukros ir motina. Užveždavu joms duonos, kai važiuodavau pirmadieniais anksti. Taip arčiau ir susipažinom. 1961m. paėmė mane į kariuomenę, ji manęs laukė kol grįžau – 1965 susituokėm. Turim du vaikus, Jūratę ( g.1965) ir Arūną ( g. 1974).
APIE GYVENIMĄ PAKALNINKUOSE. Kaime vienais metais buvo 33 karvės. O dabar viena. Ganydavom karves paeiliui. Jei turi dvi karves – dvi dienas ganai. Dar kiaules, aveles laikė. Namų buvo tiek pat, kiek ir dabar. Kaime kalbėjo visokiom kalbom – ir lenkiškai, ir lietuviškai. O šeimoj kalbėjom tik lietuviškai. Kai močiutė mirė, tai ji nemokėjo nei vieno žodžio lenkiškai. Gražiai sugyvenom, nesipykom. Vieni pas kitus eidavo – vakarodavo, kortom lošė. Buvo visai kas kita. Visiems visko užteko. Dabar dėl kiekvieno centimetro kariauna. Anksčiau taip nebūdavo. Kaip viskas atsikeitė, pradėjo ieškot, reikalaut – atiduokit.
Karas kaimo nekliudė. Tik kaimynų Barkauskų sūnų nušovė. Tais partizanų laikais už kažką tai. Vokiečiai ėjo, rusai ėjo, bet niekas niekur. Pas mus šulinys buvo. Atėjo [vokiečiai], mamai liepė pasemt vandens ir pačiai pirmausiai išgerti, o paskui patys prisipylė, kiek jiems reikia.
Ežeras buvo švarus. Tėvukas buvo žvejų brigadoj. Vėžių prileido į kaimo ežerą. Labai daug žvejojo ant Vilkokšnio ežero, iš ten prigaudė vėžių. Tėvukas statė tokius medinius bučiukus. Ne mažesnius nei 10 cm. vėžius atiduodavo į prekybą, o mažesnius – į maišą ir atveždavau čia, į Pakalninkus. Žvejų brigadoj buvo mano tėvas, Barkauskas, mano draugo tėvas, Česės dėdė, dar ir iš kitų kaimų. Jie žvejojo žiemos metu. Labai daug žvejojo ant Vilkokšnio ežero. Vieną kartą net 3,5 tonos leščių pridavė. O tie, kas gaudė, galėjo namo nešt tiek, kiek galėjo pakelt. Dar buvo kiti du ežeriukai. Tarybiniais laikais, kai buvo melioracija, iškasė griovį ir nuvarė į tą, kitą ežerą. Tai tie pradėjo džiūti. Apaugo žolėm.
Samagoną kaime jei ne kiekvienas, tai kas antras namas varė. Ir mane buvo prigirdę. Nunešiau valgyt ten, kur varė, ant kalno miške. Davė paragaut iš šaukšto – kaip gaidžiui. Ėjau namo ir griuvau nuo kalno, nusiridenau. Negaliu atsikelt – sukasi žemė aplinkui. Pagulėjau pagulėjau ir tik tada nuėjau. Gėriau tada pirmutį ir paskutinį kartą samagoną.
Turėjom dar pirtį, kai dar niekas kaime neturėjo. Bet sudegino, kai džiovino linus. Prikūrenta buvo daug, su tais liniais ir sudegė. Paskui tėvukas pirko kitą iš Burbų, kur už ežero gyveno. Neardė jos, partraukė ją čia su tokiom rogėm. Ilgą laiką visas kaimas pas mus maudėsi. Česės tėvukas, amžiną atilsį, su kaimynu Barkausku tik vėliau pirtį pasistatė tuose alksnynuose. Dar po kiek laiko Vlados tėvas, amžiną atilsį, ten prie upelio pasistatė. Po to Gataveckas pasistatė. Česės vyras pasistatė.
Į bažnyčią dažniausiai į Aukštadvarį važiuodavom. Dar į Onuškį ir į Vytautavą. Didesni atlaidai būdavo Antaninės Vytautavos bažnyčioje. Kaimo Gegužinės pamaldos būdavo dažniausiai buvo pas Vladą, jos tėvukas mokėdavo vesti, pamaldingas buvo. Ir mes dalyvaudavom – liepdavo vaikam eiti, paklausyt.
Tai tokia mūsų gyvenimo prasmė buvo.
-
Stasys Kuralavičius su savo žirgu Sarčiu
-
Močiutė Monika (mamos mama) su marčia
-
Stasys Kuralavičius ant savo žirgo
-
Stasys Kuralavičius su mama Ieva ir žmona Onute
-
Stasys Kuralavičius (vidury) su draugais
-
Diedukas Mykolas (tėvo tėvas) sėdi vidury
-
Stasys ir Onutė Kuralavičiai su sūnumi Vaciu ir jo žmona
