Apie tėvų namus ir savo vaikystę. Aš gyvenau Drabužnikuose. Esu iš keturių vaikų šeimos. Sesuo Regina vyresnė setyniais metais buvo, tada aš, sesuo Kazė dvejais metais jaunesnė ir brolis Henrikas septyniais metais už mane jaunesnis. Ėjau į mokyklą Drabužnikuose. Mažai klasių buvo, nes karas buvo, nebuvo mokyklos. Mokytoją Vaižionį išvežė, ir dar vieną mokytoją. Verpiau, audžiau, dariau tą, ką reikėjo namuose. O sesuo Regina jau buvo pamokinta. Akštadvary gimnazijoje mokėsi. Viską atsimenu – kaip partizanai ėjo, kaip bolševikai, NKVD-istai šaudė. Ant Drabužių ežero tris partizanus sušaudė. O Pakalnykuose, kai jau čia buvau, nieko panašaus nebuvo.
Apie jaunystę, vyro namus ir kaimo Barkauskus. Čia, Pakalnykuose, ištekėjau. Kai tekėjau kufrą [kuparą] iš namų vežiausi. Va, ir dabar dar stovi. Tokia mada buvo. Iškart jaunoji veža savo kraitį, pameges, pabrolius, svotus. Vestuvės buvo abiejuose galuose – ir namuose, ir čia. Ir tą kufrą iškart vežė. Reikėjo išpirkt tą kufrą. Žiūrėjo, ar sunkus, ar jame kas yra. Vestuvėse grojo vyro pusbrolis iš Lauzgenių. Mano vyras buvo Barkauskas Feliksas. O jo tėvas buvo Barkauskas Antanas, o tėvo tėvas – Barkauskas Anupras. Anyta – Adelė Barkauskienė – Barkauskaitė iš Mockantiškių. Barkauskas paėmė Barkauskaitę. Mano vyras buvo 1926m. gimimo, aš – 1933 m. balandžio 2 d. Septyniolikos metų ištekėjau. 19 metų tame name su uošviu pragyvenau, o su anyta – 10 metų. Ištekėjau 1950 m., tai dar karas buvo. Vežė dar. Mano vyras dar turėjo seserį ir brolį. Brolis Vaclovas buvo partizanas. Buvo išsimokinęs – agronomas. Jį jauną nušovė miške. Ėjo iš Kriokšlos į vieškelį, NKVD-istai vieškeliu važiavo, jį tada ir nušovė. O sesuo ištekėjo už Kanaševičiaus į Tolkiškį. Vyras mirė 2005 m. kovo 30 d. Jis labai sirgo. Viskas prasidėjo nuo apendicito. Trakuose jam supjaustė žarnas, kai darė operaciją, paskui Vilniuj pusę metų gulėjo. Valė valė jam žaizdą. Daktarai jau sakė, kad gali negyvent. Alia ir išgyveno. Parvežiau namo, parodė man kaip perrišimą daryt, kaip į vonią sodint, ir taip gijo čia gerai namuose. Paskutintą operaciją padarė po 6 mėnesių. Atsistatė, tik buvo išvarža. Jis dirbo pamažu – ir šienavo, ir arė. O paskui trombozė atsirado kojose. Vieną koją atpjovė rudenį, kitą – pavasarį. Po to dar 5 metus ir 4 mėnesius pragyveno. Turėjo vežimėlį, tai po namus važinėjo, ir į lauką išvažiuodavo. Ir nuo tų kojų jis nemirė,o jį insultas ištiko. Dar 20 dienų pragyveno, bet jau nei kalbėjo, nei valgė. Prastas žmogus buvo, bet gražiai gyvenom, nesipykom. Sumanus buvo. Ir su uošviais gražiai gyvenau. Vyro tėvas labai protingas, geras buvo – pasaulio matęs. Penki metai buvo kare (1917 metais), paskui parvažiavo, namą statė, vaikus tris augino. Paskui išvažiavo į Argentiną pinigų užsidirbt. Daug kas iš kaimo buvo išvažiavę. Kairio (Vlados tėvo) brolis. Jis ten ir liko, o uošvis penkis metus pabuvo ir atvažiavo. Ten irgi sunku pasidarė- kažkoks komunizmas atėjo. Dar Ogilbienės sesuo išvažiavo. Ir kaimynų Barkauskų buvo išvažiavę. Čia visi Barkauskai. Už mūsų, kur dabar Salomėja gyvena, Barkauskai (Macijauskas, žentas iš Rūdiškių), kur dabar Zigmas – Barkauskai (Ogilba – žentas, nežinau iš kur atėjo), kur Česė – Barkauskai (Čeikauskas, žentas iš Panošiškių), ir kur dabar Liogės – irgi Barkauskai. Mūsų namų ir Zigmo namo Barkauskai buvo artimesni giminės, o kitų – tolimesni. Ir tėvų, ir vyro namuose kalbėjom tik lenkiškai. Aš ir dabar nemoku lietuviškai. Kai žentai atėjo, tai jau turėjom sukt liežuvį lietuviškai.
Buvo didelė kamara, priemenė, buvo virtuvėlė, miegamas ir švaresnis kambarėlis, pečius didelis.
Apie gyvenimą Pakalninkuose. Mano vestuvės buvo per Kalėdas, 1950 m., o jau rudenį kolūkis buvo paėmęs grūdus. Sunku buvo. Iškart tik 60 arų buvo. Alia žinot, paskui kaip ir pripratom. Ėjom, dirbom ir premijas gaudavom, ir pinigų užtekdavo ir ant suknelės, ir lietsargiui. Kas dirbo gerai, tas uždirbo. Ir aš, ir Gataveckienė turim ir medalių [už gerą darbą]. Paskui pavelijo gyvulius augint tiek, kiek nori. Pinigų užteko. Bulius auginom, kiaules, bekonus. Susilaukėm dviejų mergaičių. Viena mergaitė, Salomėja, 1953 m., o kita, Rasa – 1966 m. gimimo Padėjom mergaitėm kooperatinius butus pastatyt.
Linksmiau tais laikais buvo, geresni žmonės buvo. Aš buvau net 26-ešiose vestuvėse. Jauna ištekėjau, ir visi aplinkui ženijosi. Pilnas kaimas buvo žmonių. Ten, kur jūs dabar gyvenat [Penkauskai], gyveno Barkauskai iš mūsų namo. Mano uošvio brolis Ignas buvo nuvėjęs ant tos… Kur Juozas gyvena, Kuralavičiūtės, Juozo dieduko sesers. Žentuosna nuėjo. Davė tai seseriai žemės ir jie stasėsi namą. Tas Ignas ir savo sūnų Ignu pakrikštijo. O jau to Igno vienas sūnus buvo Petras, kitas – Stasys ir dukra Jadzė. Paskui pas Zagorskus, kur dabar toks namas stovi apleistas, į vestuves ėjom. Pas Čeikauskus, pas Macijauskus. Gyveno žmonės kitaip nei dabar. Gražiai sugyvenom tarpusavy. Ne taip, kaip dabar. Palei mūsų tvorą susirinkdavo visi – ar šventė, ar vakaras. Juokiasi, baikos bajanasi… Ir vyrai, ir moterys… O jei! Linksma buvo, mieli visi buvo. Dabar žmonės pasikeitę. Ir per televizorių taip sako, kad žmonės pasikeitę. A dėl ko – nežinau. Ar čia pavydas koks? Kai pradėjo tą žemę dalint, tai ir prasidėjo…
Mes su kaimyne Ogilbiene gerai sugyvenom. Gera buvo močiutė. Mes su Čeikauskiene ir laidotuves jai darėm. Paskui gi ir sūnus mirė. Taip pat mes su Čeikauskiene padėjom palaidot. Ogilbienės sesuo į Ameriką buvo išvažiavusi. Nežinau, ar daugiau brolių,seserų turėjo. Ogilbienės vyriusia dukra buvo Adelė (Jadzės mama), paskui – Marytė, Antanas, Vytas ir Kazys. Gyveno ji su Kaziu. Jis buvo ne visai toks kaip visi. Alia darbininkas, nedurnas buvo. Ogilbų namas buvo jau senas, tai Barkauskas, kuris buvo apylinkės pirmininkas, davė medienos perstatyt tą namuką. Ogilbienė ėjo pas juos viską dirbt. Vytas prie motinos dar mirė, o Antanas išėjo ten, kur dabar gyvena Elena Gataveckienė. Ten gyveno Gataveckienės tėvo brolis – Razmislevičius. Kai jis mirė, tai Ogilba Antanas išėjo pas tą Razmislevičienę gyventi. O Jadzės motina buvo nutekėjusi į Ismonis už Vyšniausko. O Marytė Jankovicuose už Kazlausko, našlio, buvo ištekėjusi. O Ogilbienė su tuo Kaziu ir gyveno. Jis buvo neženotas. Vėliau jis gavo plaučių ligą ir mirė. Gal 30 metų buvo. Tada, kai mirė vyras, grįžo Jadzės motina.
Apie turtus. Kai aš pagalvoju, koks tas gyvenimas nereikalingas, tai ojei ojei! Žmogus tai rodos nori visko, maža visko. Eina, dirba, o čia nieko nereikia. Net jei ir turėčiau milijoną, ką man iš jo? Nu nereikia, nereikia! Reikia ik turėt drabužį švaresnį. Alia, kam čia tie milijonai! Nu, dirbom, ir vienai, ir kitai ant kooperatinio daviau. Rinkom, nepragėrėm. Ir čia taisėm biskį. Atrodo, jaunystėj reikėjo. O dabar nieko nereikia. Ir nieko nenoriu.