Jadvyga Kulikauskaitė – Čeikauskienė (g. 1922 m.)

APIE VAIKYSTĘ IR TĖVŲ NAMUS. Gimiau 1922 m. rugpjūčio mėnesį, Maliancų kaime, netoli Krasnapolio (Trakų raj.). Kai pjovė avižas. Mama sakė: „Pjoviau, pjoviau ir gimei“. Tėvas – Pranas Kulikauskas, mama – Anastazija Jasuliavičiūtė. Mama buvo kilusi iš Rūdiškių. Mes trys seserys buvom. A sesuo vyresnė mirė anksčiau. Aš paskutinė, jauniausia. Kita sesuo, kai mokinausi mokykloj, tada mirė. Vidurinioji sesuo nuo miningito mirė.

Aš ir ariau su tėvu, viską dariau. Porą arklių tėvas užkinko. O aš ardavau. Buvo pora arklių, keturios karvės, mes gerai gyvenom. Sviesto, sūrio, pieno savo turėjom. Būdavo Astravoj milicija stovėjo. Rubežius buvo Lenkija ir Lietuva. Strėva netoli, tik per miškelį. Ateidinėdavo, pirkdavo nuog mūsų ir sviestą, ir grietienę.

Mes lietuviškai nekalbėjom. Tėvas mano ir mirė – nemokėjo lietuviškai. Pavardė lietuviška, tikra. A mama iš Rūdiškių, iš Lenkijos. Ir aš nemokėjau. Kai nuėjau į mokyklą – išmokau. Krasnapoly mokytoja Vaičiūnienė buvo. Labai gera mokytoja. Jinai mane visko išmokė. Kaip aš mezgu užuolaidas, staltieses. Tokią adatą turiu. Paskui siuvinėdavau. Visko mokytoja išmokė. Mes baigėm mokyklą penkiose – tas Impolitas ir mes keturios mergaitės. Dabar Malevcų kaime, buvusiam name gyvena sesers sūnus.

APIE JAUNYSTĘ. Ateidinėjo bernai į vakaruškas, taip susipažinom ir su Kaziu Čaikausku. Į piršlybas atvežė jo brolis Juozas. Abudu broliai atvažiavo ir mes iš pirties atėjom, pakvietė mus ir radom juos namuose. Aš jo tai nelabai ir pažinojau. Jis jauniausias buvo iš brolių. Jis buvo už mane vyresnis. Jis buvo 1916 m. gimimo. Jam jau būtų 100 metų. Kazys patiko, labai gražus buvo… Pas mus namie buvo šokiai, ir palei mus. Kalašinskas grojo ant armoškos. Kanapickas – ant smuiko. Labai gražiai grojo. Vat, matot, kaip gražiai mes gyvenom.

APIE GYVENIMĄ PAKALNINKUOSE. Buvo senas ilgas didelis namas, kai aš čia atėjau. Namas be grindų, be nieko, langytės mažytės, keturi langai buvo…. Nei užuolaidų ant lango nebuvo. Kai aš užkabinau, tai visas kaimas pradėjo. Senas buvo namas – priemenė didelė ir dar tokia kamara buvo. Sklepas didelis didelis buvo. Bulvių daug daug sodino. Žemės turėjo….Penkios šešios kiaulės. Tvartas didelis buvo. Gyveno čia sena motina, ir senas tėvas. O Vladas buvo Kaune, brolis. O Juozas (kitas vyro brolis) buvo ant kalno, ten statėsi namus. Visada namuose buvo tarnaitė. Senis Čaikauskas labai geras buvo. Sakė: „Aš už tave ir numiręs Dievą prašysiu“. Mes su juo labai gerai sugyvenom. Aš jį aprūpinau, išplaunu. Ir pirtį kiekvieną šeštadienį iškūrenu. Jis viską man padėdinėjo. Su sene (vyro motina) mes irgi gražiai gyvenom. Niekad nesipykom. Gražiai sutarėm. O kaime su visais draugavom. Ogilbienė senė labai gera buvo. Ogilbienė yra Jadzės motinos motina. Be galo geros dūšios žmogus. Sūnus vienas džiova sirgo, bet mirė. Kitas sūnus, jauniausias, Kazimieras numirė staiga. Kur dabar Mindaugai (kaimynai Liogės) gyvena – buvo Barkauskai, už jų – Zagorskai. Barkauskas buvo apylinkės pirmininkas. Jis būdavo ponas. Visas kaimas tuo metu kalbėjo lenkiškai. Tik gal Stasiulio (Jono Kuralavičiaus) matka – bobulka kalbėdavo lietuviškai. Mes su visais gražiuoju gyvenom. Kairiai mums giminės, ten kur ant galo (kaimo gale gyvena). Pagal tėvą kažkaip. Kaime vien giminynas. Motina (vyro) buvo čia gimusi, o tėvas iš Panošiškių. Čaikauskas ir Barkauskas ant vieno valako sėdėjo.

Kaime gyvulius ganė paeiliui. Jei viena karvė – ganė dieną, avelė – pusę dienos. Po du ganė. Kaime buvo daug avelių. Daugiausiai ganė už Kairių, už ežerėlio. Karvės pačios eidavo, varyt nereikėjo. Ateidavo pačios į tvartą – žinojo savo vietą.

Kaime bendrai švenčių nešvęsdavo. Neturėjo laiko. Tik karvėm vainikus pindavo (per Sekmines). Būdavo vakaruškos. Pas Juozą (Kurlavičių) ir pas mus, va čia kampe. Šokiai būdavo. Ne tik kaimo. Ateidavo iš Lauzgenių. Būdavo galiniam kambary. Grodavo Impolitas Virginavičius ir Kazys Barkauskas. Jis būdavo pas mus padaręs biblioteką. Apylinkės biblioteką. Pas mus daug ant buto gyveno viršinikų. Kitur nebuvo vietos. Pas mus būdavo atskiras įėjimas.

Namuose stovėjo pečius labai geras. Tokio pečiaus neturiu ir neturėsiu. Pradėjau kept ir vežt į turgų – ir į Trakus, ir į Rūdiškes, į Onuškį, į Vilnių. Visi mane pažinojo. Čia dar reikia mokytis tą duoną kept. Į vandenį dėdavau, iš vandens imdavau ir į pečių. Kai įdedi į vandenį, tada jis neskyla. Iškar ant dugno pastatai, o po to pasikelia – plaukioja kaip antis. Šešis bakanus į pečių įdedu. Kaip jie apkepa – nei suskils, nei nieko. Dirbdavau kaip arklys. Bet už metus pastačiau va šitą namą (kur dabar gyvena). Kiekvieną savaitę kokius du-tris kartus duoną kepiau.

Vieną kartą kažkokie partizanai, Perkūnas žino, prie sienos atsigulė, o mano duona pečiuj. Man reikėjo tą duoną išimt ir pakavot, bo jie būtų pavogę. A božie, čia vaikščiojo – net nežinau, kokie čia vaikščiojo. Ar partizanai, ar kokie…Maliancuose tai jie miške sėdėjo. O čia miško nebuvo… Iš kaimo tik vienas Barkausko sūnus, jaunas išėjo (į partizanus). Tėvai sako… beveik išvarė, bijojo, kad užeis. Gale ežero čia, miške sutiko ir užmušė. Faliuko brolis, tikras brolis, labai gražus vaikinas buvo….. Partizanai nušovė.

Žydai kavojosi. Visur pas žmones. Jie ir pas mus buvo – langus už dyką įstatė šitam namui. Atvažiavo iš Semeliškių ir tuos langus pastatė. Kaime žydų nebuvo, tik atvažiuodavo. Jie vargšai iš miestelio išvaryti buvo.

Ausdavau. Kur kaimo pirtis buvo, ten prie ežero, visa paežerė buvo išklota drobėmis – taip balindavo drobes. Dar ir šnapsą varydavom. Viską mokėjau. Prasigyvenom, buvom turtingi. Pas mane pinigai buvo, viskas pas mane. Aš visur gaspadinė buvau. Gyvenom tai gyvenom, alie buvo visko – ir geriau, ir blogiau.

Kazys, vyras, mirė prieš dvidešimt metų. Pirma tėvas numirė, paskui motina, o paskui – jis. Per Kūčias mirė. Per savo gimimo dieną.

Dabar gyvenu kaip rojuj, tik kad sveikatos nėra.

 

Pasidalinkite nuoroda į šį puslapį