APIE TĖVUS, NAMUS IR VAIKYSTĘ. Mano tėvas buvo Antanas (1913 – 1973), o mama – Janina Bikauskaitė (1920 – 2008). Tėvas gimęs čia, o mama Prienų rajone, Vyšniūnų kaime. Seneliai, tėvo tėvai, buvo Vincas ir Uršulė. Barkausko Felikso tėvas Ignas buvo mano tėvo krikšto tėvas. Mano diedukas Vincas įleido Igną čia gyvent, davė žemės. Už tai jis diedukui šėrė arklius. Diedukas kur važiuodavo, tai turėdavo pakinkyt, vežimą sutvarkyt. Diedukas atvažiuoja – jis atkinko. Senelį gerai prisimenu. Gražus buvo, su ūsiukais. Gulėdavo ant pečiaus. Man duodavo cukraus gabaliuką – pakasyk jam pečius. Pamenu, kai jį vežė arkliu laidot. Kai jis mirė reikėjo sudegint jo patalynę. Tai nunešiau į raistą ir sudeginau. Buvo balandžio mėnuo, tai liepė man dar krienų prikast. Man kokie 9 metai tada buvo. Močiutės neatsimenu. Tėvas turėjo brolį ir šešias seseris. Mama turėjo tris seseris ir du brolius. Mamos viena sesuo Argentinoj gyveno. Mamos tėvų jau neatsimenu.
Mes buvom keturi vaikai. Vyriausia Česė (g. 1950), po to Albinas (g. 1953), po to aš (g. 1955) ir Vlada (g. 1960). Namuose visi vaikai visokius darbus dirbom. Dar tėvas mane mažą art išmokino – iš už plūgo vos galva matėsi. Vaikai kiaules ganėm. Buvo su lenciūgais pririštos. O kai vaikai grįžtam iš mokyklos, iki vakaro ganom ir po to parvarom kiaules. Mes vaikai ėjom į Tolkiškes į mokyklą. Seserys – į internatą Aukštadvary, o aš po aštuonmetės į technikumą.
Turėjom dvi karves, keturias kiaules, arklį, avių, žąsų, kalakutų buvo. Gyveno kaip reikiant. Seneliai turėjo dar daugiau – turėjo net 18 ha. Veždavom ir svietą, ir kiaušinius, ir sūrius į turgų. Pėškom į Rūdiškes nešiodavom. Uogas liepdavo rinkti. Normą nustato – „tiek ir tiek puodukų pririnksi, tada gausi valgyt“. Tėvas surinktas uogas veždavo į Strėvą priduoti.
Tėvas geras buvo, ui geras! Jį čia visi mėgo. Pas tėvą ateidavo kaimo vyrai apsikirpt, apsiskust. Gero charakterio buvo. Dirbo kolūky, buvo sandėlininku, paskui dirbo statybose. Motinos brolio sūnus vežė su motociklu, atsitrenkė į medį ir užsimušė Tokiškėse. Buvo ką tik pirmą pensiją gavęs. Rankas turėjo, viską mokėjo. Mama visą laiką buvo namų šeimininkė. Aišku, dirbo kiek kolūky paprasta darbininke. Mes už ją ėjom į naktines pamainas – grūdus valėm. Mama nemėgo gert ir nemėgo girtuoklių. Su tėvu sutarė, niekad nesimušė.
Namas, kuriame dabar gyvenu, berods, 1930m. statytas, taip dokumentuose parašyta. Buvo daugiau pastatų, bet kur kas neatsimenu. Kai gandrai atskrido, tai galvojau, kad jie čia pirmą kartą lizdą susuko, bet Babaitienė, teta, pasakė, kad ne, jie jau anksčiau toj vietoj suko, nes čia kluonas buvo.
APIE JAUNYSTĘ. Pilnas kaimas jaunimo buvo. A bernų! Petras Barkauskas, Gataveckienės brolis Kazys, Kuralavičius Juozas, kur dabar Ispanijoj, Barkauskų Kazys ir Jonas, Macijauskų Stasys ir Jonas, Stasiulių Vacys ir Jonas, Kochanauskų Petras ir Jonas…Ateidavo jaunimo net iš Derionių. Kad susirenkam, maudynės kas šeštadienį sekmadienį. A linksma! Iš karto šokiai buvo po namus, o po to rinkdavomės klube ant kalno. Pas mus daugiausiai grojo Impolitas. Kaime dar grojo Barkauskas ir Macijauskas.
Ženijausi 27 metų. Tada jau dirbau Trakuose. Vievy butą turėjom. Žydrūnas gimė 1981m. Jis augo Drabužnikuose.
APIE GYVENIMĄ PAKALNINKUOSE. Prie ežero visur buvo pievos. Padalintos visam kaimui. Iki ežero buvo gražu pažiūrėt – nė vieno medžio nebuvo. Paskui kai davė tą žemę, tai visi užleido. Ir va – kokie medžiai dabar. Už ežero buvo net festivaliai oraganizuojami. Atvažiuodavo kapelos, parduotuvės, žmonių prisirinkdavo. Kaimas buvo labai draugiškas. Žaidavom, kėlą mušdavom – pastatom pagalį, stovi sargas, o mes čia su lazdom. Kas numuša… Dar kvadratą žaidėm. Ir seniai susirinkdavo. Virves vydavo. Kortom lošdavo. Bobos su rateliais. Vakarodavo. Alia, kiek čia vyrų būdavo, moterų, vaikų! Repeticijos būdavo. Chorai būdavo. Ir dainuodavo. Pas mus namuose rinkdavosi, nes didelis namas. Mes vaikai tik žiūrėdavom atsisėdę.
Ojei, ot gražiai sugyveno! Jokių pykčių, nei nieko! Tie senoliai buvo oooo! Kaime dainavo visi. Senoliai, kad užtraukia, tai net sienos dreba.
Visos bobutės žoles rinko. Vajėtau mano, kiek visur būdavo pundų pririšta! Sienos visos apkabintos. Irarbatas virdavo, ir antpilus darydavo. Pas juos viskas vaistai buvo. Kokią žolelę nepaimi, sako – vaistas. Ką patept, ką gert. Kaštonai, kaštonų žiedai, lapai, gysločiai, čiobreliai, net nežinau…. Man rodydavo, ką rinkt, ką atnešt. Seniau gi vaistų nepirko.
Grybus raugindavo, džiovindavo. Rauginom visus, nes nemėgom marinuotų. Tėvas labai grybautojas buvo ir mane išmokė. Mes tik baravykus džiovindavom. Alia ir būdavo tų baravykų. Išeidavom naktį, miške pasėdim kol prašvinta. Voveruškų, kazlėkų grybais nelaikėm.
Ežere žvejodavom. Bradinius turėjom. Tai toks kaip bučius – du sparnai, virvės, ir traukia. Prieš šventes susirenka visas kaimas, vyrai, nueina, prisižuvauna, pasidalina ant viso kaimo ir viskas. Kas jau turi laiko, tai su meškere. Dar su tokiu trikampiu žvejojo. Kaip rogės užlenktas. Trise eina – bado bado… ten gale kaimo toks mažas ežeriukas buvo. Ir mane mažą paimdavo. Bado bado, suveina ir pakelia….tos žuvies ant viso kaimo. Tiek žuvies buvo, kad su senu bučium nueina ir užtenka. Valo tai nebuvo, ėmė nuo arklio uodegos – paima ašutą, padaro valą, iš vielos padaro kalbliuką ir prigaudo žuvies. Vlados tėvas, amžiną atilsį, koks ten bučiukas – lopas ant lopo, nueidavo ir visam kaimui atnešdavo. Geras buvo žmogus. Dalindavosi viskuo, ne tik žuvim. Čia nebuvo jokių pykčių. Kur nori eik, kur nori važiuok, jokių tvorų nebuvo. Nebuvo čia jokių ribų, nei čia nieko.Tie senoliai nesipyko. Labai gerai tie seni žmonės sugyveno. Padėdinėjo vienas kitam. O kas dabar kaime su kuo šneka? Jau čia visi susipykę. Dėl tos žemės, dėl tų plotų.
Kaime visi laikė samagoną. Kai brigadininkė Aldona sužinodavo, kad atvyks įgaliotinis tikrinti samagono, tai atvarydavo traktorių, surinkdavo visus brovorus ir į mišką! Įgaliotinis išvažiuoja – vėl atgal parveža. Čia taip kolūkio laikais buvo. Seneliai taip nedarydavo. Žiemą net sunkiai dirbdami [negerdavo]. Būdavo sako vežam rastus iš miško į Butrimonis. Nuvežam, vos gyvi arkliai ir mes, tai kur užeinam, susėdam – tai ant keturių čvertuką. Ir vėl važiuojam. Taip senis Stasiulis pasakojo.
Visi turėjo po dvi-tris karves, arklį, kaiulių, vištų, kas žąsų, avių. Kaime visi turėjo po vieną šunį. Juos rišdavo. Ganyt šunys kartu su mumis eidavo.
Visi turėjo didelius sodus. Iš obuolių viską darė, tik sulčių nespaudė. Skliapų neturėjo. Buvo duobės. Iškasa, padaro stogelį. Pas mus čia tų duobių buvo! Pusė kaimo laikė. Ten kur dabar pavėsinė, duobė ant duobės buvo. Nei mūrydavo nei nieko. Porą sezonų atbūna, tada užgriūna.
Kur Gataveckienės kluonas, ten vokiečiai stovėjo. Ar lenkus, ar ką suvarė į ežerą. Man Stasiulis pasakojo, kad kažkas kluone nakvojo, tai vokiečiai ežeran suvarė ir sušaudė. Tik neatsimenu, ar vokiečiai lenkus, ar lenkai vokiečius. Kauniečiai sakė, kad ežere nardė ir lėktuvo nuolaužų dar yra, bet gal jie meluoja. Ežeras labai duobėtas, sako, kad nuo bombų. Teta Adelė Kuralavičienė vokiečius gyrė, rusus – ne. Sako, prie mūsų nekibdavo ir saldainių duodavo. Mandagūs, gražiai su vaikais.